„Gyvenime sutikau daug gerų žmonių“

2015-01-06, Saulius SODONIS
A.Petrošienė aktyviai dalyvauja „Heidės“ draugijos veikloje. Ji sveikina Kintų kunigą Mindaugą Žilinskį, vargonų įsigijimo proga.
A.Petrošienė aktyviai dalyvauja „Heidės“ draugijos veikloje. Ji sveikina Kintų kunigą Mindaugą Žilinskį, vargonų įsigijimo proga.

Taip sakė mokytoja senjorė, aktyvi Šilutės bendruomenės narė Aldona Petrošienė, kuri sausio 6 dieną minėjo garbingą jubiliejų.  

Aktyvi ir energinga, turinti vokiško, o gal net ir vikingų kraujo  

Pažįstantieji A. Petrošienę žino, kad ji turi ir antrą vardą – Vilhelmina. Taip pat du vardus turėjo jos tėvelis Fridiksonas Albinas Bertoldas. Jos mama buvo tikra žemaitė nuo Telšių, tačiau ji taip pat turėjo du vardus – Izabelė Saturnina. O gimusi gavo Šliupavičiūtės pavardę.

Mokytoja Aldona sakė mananti, jos giminės šaknys turėtų būti Skandinavijoje, nors tėvelio dokumentuose parašyta, kad jis yra vokietis. Šilutiškė pasakojo ir kodėl taip mano. Pasirodo, jos tėvelio mamos pavardė buvo Andersen, o ji, anot Aldonos, labai panaši į populiarias danų ir norvegų pavardes. Dėl šios priežasties senjorė savo tvirtą charakterį ir energingus veiklos bruožus linkusi priskirti kažkada į Pabaltijį atsikėlusiems vikingams.

Tėvelio giminė ilgą laiką gyveno Latvijoje, tačiau pirmojoje XX a. pusėje beveik visi persikėlė į Lietuvą. Čia tėvelis ir sutiko būsimą Aldonos mamą. Ji, baigusi keletą Telšių gimnazijos klasių, darbavosi Mažeikių pašte. Vėliau buvo perkelta į Kelmę, kur mūsų pasakojimo herojė 1930 metais ir gimė. Netrukus tėvai persikėlė į Kauną, kur mama buvo paskirta į Kauno paštą. Tėvelis buvo puikus meistras ir didžiąją dalį gyvenimo darbavosi statybose. 

Sunkūs karo metai

Aldona prisimena, kad karo metai buvo labai sunkūs. Nujaučiant, kad kils karas, Lietuvos gyventojai vokiečiai buvo raginami vykti į Vokietiją. Taip šeima ir padarė – 1941 metų sausį, gavę leidimą Kalėdas paminėti Kaune, išvyko į Vokietiją. Iš ten tėvelis buvo pakviestas į Rytų frontą. O jo šeima įsikūrė Tiuringijos žemėje, netoli Erfurto. Vėliau iš ten išsikėlė, nes netoliese veikė vokiečių lėktuvų gamykla ir vyko nuolatiniai bombardavimai.

Labai įdomu, kad net tris kartus vokiečiai išleido ją, jos mamą ir drauge buvusią močiutę „atostogų“ į Lietuvą. Aldona per tas „atostogas“ sugebėjo keletą buvusios Kauno trečiosios gimnazijos klasių baigti. Deja, Kauno vokiškai administracijai susidomėjus, kodėl „vokietaitė“ mokosi lietuviškoje mokykloje, teko viską baigti. Peršokus nemažą dalį jos atsiminimų galima tik pasakyti, kad jos mama, padedama visiškai nepažįstamo mokytojo Stankaus iš Vilkijos, tapo panele Marija Jonušaite, mūsų pasakojimo herojės teta. Taip išliko ir sovietmečiu, nes ką nors keisti buvo dar pavojingiau. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Šilutės teismo pagalba mamai buvo grąžintas tikrasis vardas ir pavardė.   

Tuo metu tėvelis dešimt metų buvo sovietiniame lageryje – kasė varį. Karo metais, kaip gerai žinodamas ne tik vokiečių, bet ir lietuvių, latvių kalbas, buvo karo vertėjas.

Mokytoja

Po karo atėjus naujai santvarkai A. Petrošienė sutiko daug gerų žmonių – viena nedaug pažįstama kaimynė įspėjo ją grįžtančią namo, kad ten jau laukia ir nori išvežti į Sibirą. Mamą priglaudė Raudondvario klebonas Rinkevičius. Vėliau, kai ir tai tapo pavojinga, ją priglaudė Vilkijos mokytojai Krauzės.

Tuo metu Aldona, padedama mokytojo Marcinkevičiaus, baigė gimnaziją. Bandė stoti į Medicinos institutą, tačiau dėl savo vokiškos kilmės nepraėjo mandatinės komisijos. Tad teko važiuoti studijuoti į Klaipėdos mokytojų institutą. Ten įgijo biologijos ir geografijos mokytojos specialybę. Nors buvo ir prasčiau už ją baigusių, tačiau Klaipėdoje ji nebuvo palikta. Tad paskyrimo paprašė kuo arčiau. Paskyrė į Vilkyčius. Po metų jau buvo perkelta į Priekulę. Prasidėjo pažintys su kolegomis ir jų šeimų nariais. Taip atsidūrė Šilutėje, kur ėmė dirbti Pirmojoje vidurinėje mokykloje. Taip pat pradėjo darbuotis Darbo jaunimo vakarinėje mokykloje. 

Per tą laiką ne tik baigė Vilniaus pedagoginį institutą, bet ir ištekėjo už Stankaus, todėl nemažas būrys jos mokinių ją žino ne tik kaip biologijos mokytoją Petrošienę, bet ir kaip Stankienę.

Visuomenininkė

Prasidėjus Gorbačiovo „perestroikai“, tuometis Šilutės pirmosios vidurinės mokyklos užklasinio darbo organizatorius, aktyvus žaliųjų judėjimo Šilutėje pradininkas Vitalijus Šopis pasiūlė mokyklos vadovybei tvarkyti senąsias miesto kapines šalia geležinkelio. Tai tapo savotiška mokytojos A. Petrošienės pareiga: kol dirbo mokykloje du kartus per metus – rudenį ir pavasarį – su mokiniais rengė kapinių tvarkymo talkas. Per tuos kelis dešimtmečius pavyko gerokai jas sutvarkyti. Aldona prisimena, kad labai nuoširdžiai darbavosi ir kai kurie mokytojai.   

Perskaičiusi laikraštyje, kad buriaso vokiškų šaknų turintys žmonės, su didžiule energija įsiliejo į „Heidės“ draugiją. Ji aktyviai darbuojasi ir iki šiol.

Net ir išėjusi į užtarautą poilsį mokytoja Aldona savo namuose buria bendramintes koleges: jos ne tik geria kavą bei aptarinėja gyvenimą, bet ir turi mėgiamą lošimą kortomis – „Tūkstantį“.    

Atsisveikindama A. Petrošienė pasidžiaugė, kad gyvenime sutiko daug gerų žmonių, kurie nesavanaudiškai jai padėjo. Net Šilutės pirmasis Komunistų partijos sekretorius Šidlauskas, visiems keldavęs baimę, vieno jos personalijos svarstymo biure metu pasidžiaugė, kad jo vaikai, kuriuos mokė A.Petrošienė, patenkinti jos darbu. Todėl ir bausti jos lyg ir nesą kaip. Ir niekas, suprantama, prieštarauti jam nedrįso.  


Foto galerija

A.Petrošienė aktyviai dalyvauja „Heidės“ draugijos veikloje. Ji sveikina Kintų kunigą Mindaugą Žilinskį, vargonų įsigijimo proga.Mokytoja su savo mokiniais senosiose Šilutės kapinėse talkos metu.A. Petrošienė gerai žino senąsias Šilutės kapines ir gali daug pasakoti apie čia palaidotus šilutiškius.

Straipsnio komentarai

Vanda2015-01-23
Šaunuolė mokytoja, narsi, aktyvi, gyvybinga. tai būkit ir toliau tokia pat energijos sūkurys. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar perkate ekologiškus produktus?