Apie maitinimą Šilutėje – Šilutės Smaližius

2018-01-26

„Apsimuturiavęs žieminiais drabužiais ir išėjęs pasivaikščioti po naktinį Šilutės miestą, stabtelėjau ties viena vieta. Ramus ir užtikrintas žingsniavimas per purų sniegą sustojo. Ir sustojo ties viena vieta, apie kurią jau kuris laikas svarsčiau parašyti. Nepamenu tikslios kelionės namo, nes pagautas Smaližiaus ugnelės ir minčių srauto, nedelsiant grįžau į šiltus, obuolių pyragu kvepiančius namus“, - rašo Šilutės Smaližius.

Pats savęs klausiu, kodėl aš iškart neparašiau savo išsamios apžvalgos vos tik iš ten išėjęs. Pats sau ir atsakau – nes toji vieta faktiškai pasivadinusi kaip valgykla (ko dažniausiai  aš pats asmeniškai,  kaip ir mano alter ego, tokių vietų vengiame). O ir užėjau ten labiau ne dėl pačios apžvalgos, o tiesiog pasmalsauti, kaip gyvuoja viena seniausių valgyklų Šilutėje. Na ir dar dėl to, kad atsirastų mažytė pauzė tarp apsilankymo ir apžvalgos, jog kokia nors fenomenalios atminties padavėja, prisiminusi ko pageidavo Šilutės Smaližius, jo tiesiog „neišryškintų“.

Visų pirma, į šią vietą nesinorėjo kelti kojos dėl vienos paprastos priežasties - kadaise itin sublogusio maisto. Na, kiek iš jūsų, palietus elektrinį piemenį (kad ir liežuviu), tai su mielu noru darytų dar kartą? Ne vieną ir ne du kartus, vykstant pro senąją miesto pusę, apeidavau šią vietą dideliu lanku. Ne dėl to, jog nemėgčiau valgyklų, o tiesiog jog ten maistas buvo siaubingai apgailėtinas. Net pašildyti pusfabrikačiai skambėdavo kur kas maloniau negu tos vietos maistas.

Bet vieną gražią žiemos dieną mane pasiekė gandas, jog ši vieta pradėjo iš esmės keistis. Giliai įkvėpęs ir daug nesitikėdamas, ėmiau ir aplankiau didelę valgyklą su dar didesne sale. Ir mane pasitiko toks pats senas pastatas.

Nedrąsiai pravėrus duris, aiktelėjau iš nuostabos. Gyva žmonių eilė iki pat durų! Na, tokia eilė išduoda, jog arba čia kažką nemokamai dalina, arba išties gardu. Atsidusau ir stojau už vieno pono su šiek tiek aptrintu kostiumu. Ir ką jūs pasakysit... Savivaldybės pastato gyventojas! Nors ir turi nuosavą, slaptą valgyklą po Savivaldybės pastatu (apie kurią jau esu rašęs), jos darbuotojas nepatingėjo ateiti papietauti būtent į šią vietą. Dar vienas neblogas ženklas.

Kantriai atstovėjęs eilėje, turėjau apsčiai laiko tiek išstudijuoti jų siūlomo meniu, tiek nueiti į šios vietos facebook puslapį. Ir ką jūs sau manot, kasdien keičiamas meniu. Oho, ši vieta tikrai stengiasi!

Nors eilė judėjo pakankamai greitai, ji buvo nepaprastai ilga. Pradėjau žvalgytis į čia susirinkusius žmones. Labai daug ir labai įvairių žmonių. Nuo varganai atrodančių paprastų šilutiškių iki kostiumuotų dėdulių, nuo garsiai besišnekučiuojančių vyrų, pasipuošusių darbinėmis aprangomis iki draugiškai plepančių šeimų. Tokios įvairovės tikrai reikėtų paieškoti.

Taip pat dėmesį iškart patraukia triukšmas. Tai ne tik dėl pilnos salės tarpusavyje garsiai kalbančių klientų, bet ir dėl virtuvės, kuri nėra atskirta nuo smalsių žmonių akių. Laukdamas eilėje, gali pasijusti vos ne kaip pačioje virtuvėje bei stebėti kaip ruošiamas būsimas tavo užsakymas. Kai kurie prabangesni restoranai turi  tokią atrakciją – stiklinę pertvarą, jog klientas matytų, kaip šefas ruošia jo maistą. Šiuo atveju, viskas kur kas ūkiškiau – nėra sienos, jauskis kaip virtuvėje. Gerai? Blogai? Man asmeniškai netrukdo.

Besižvalgant ir klausantis viso šio šurmulio, atėjo mano eilė ir mane pasitiko trijų mergaičių akys ir šypsenos. Svarstymams, abejonėms ir klausimams čia laiko jau nebebuvo. Ypač kai į tave įbestos trijų jaunų mergaičių akys ir už tavęs laukia išalkusi minia. Greitai išpoškinęs tai, ką bandžiau prisiminti iš meniu, mano padėklą jau puošė užsakytas valgis. Atėjus laikui atsiskaityti, netgi perklausiau mokėtiną sumą. Dabar supratau, kodėl į šią vietą renkasi pusė Šilutės. Ką vienam iš geresnių restoranų pakločiau už vienus pietus, čia galėčiau maitintis visą savaitę. Gal pasispaudus išsiversčiau ir dvi! Vau!

Ir tik paėmus padėklą, apėmė toks liūdesėlis. Tiksliau, liūdesėlis buvo ant mano padėklo. Šiaip ne taip radęs laisvą vietą, prisėdau ir liūdnai iš padėklo ėmiau traukti atsineštas gėrybes. Labiausiai šypseną atėmė labai liūdnas karbonado vaizdas. Tiesiog liūdnas ir niūrus peizažas.

Atsidusęs nustūmiau lėkštę į šoną ir prisitraukiau žemaičių blyno, kainavusio centus. Gausiai aplietas padažu ir tikrai nemažais spirgučiais. Atsipjovęs gabaliuką, paragavau ir... o Dieve, koks nepaprastai skanus blynas! Akyse prašviesėjus, ėmiau mėgautis kiekvienu šio blyno kąsniu ir gailėtis nepasiėmus pilnos porcijos. Dar kartą užmetus akį į eilę, nusprendžiau, jog mėgausiuosi tik puse porcijos šio tikrai gardaus patiekalo. Ir mėsos jame nepagailėta! Kaip ir padažo! Šis blynas vertas kiekvieno cento, kurį už jį sumokėjau.

Sučepsėjus paskutinį žemaičių blyno kąsnelį, prisitraukiau vizualiai liūdną meno kūrinį. Abejingai atsipjovęs gabaliuką karbonado ir jo paragavus, mano akys išsiplėtė. Tokios skanios ir minkštos mėsytės Šilutės Smaližius miesto restoranuose dar neragavo. Vau! Šis karbonadas, iš pirmo žvilgsnio atrodęs kaip didžiausias nusivylimas, tapo didžiausiu netikėtumu. Net nejuokaudamas turiu pasakyti, jog taip maloniai nustebintas jau senokai bebuvau. Toks gardus ir toks didelis! Nuotraukoje pilnai nesimato šio giganto, ant jo pabiro virtų bulvių rieduliai ir užkrito žali agurkai. Teisybės dėlei tenka pripažinti, jog po šios apžvalgos apsilankius šioje vietoje dar kartą ir užsisakius tą patį karbonadą, jame buvo jau trijų rūšių daržovės. Ir viskas atrodė kur kas estetiškiau. Matyt didelė minia žmonių verčia skubėti.

Galų gale, mano rankose atsirado desertas. Ironiška, jog Šilutės Smaližius gana retai smaližiauja, bet šį kartą nesusilaikiau. Varškės desertas gausiai apipiltas trintomis braškėmis. Kodėl gi ne? Skonis toks, kokio ir tikėjausi. Skanu, sveika.

Kol pasisotinau, žmonių padvigubėjo. Didelėje salėje visi stalai apsodinti klientais. O prie kasų dairosi žmonės su padėklais rankose beatodairiškai stengdamiesi surasti vietą sau.

Valgykla, bet tikrai gera. Sunku dar kažką pridurti. Maistas pasitaikė itin šviežias. Paruošimas labai geras, tokio paprasto ir gardaus karbono galėtų pavydėti tikrai ne vienas Šilutės restoranas. Patiekimas poprastis, bet gal įtakos turėjo tai, jog už manęs stovėjo pusės Šilutės miesto, trokšdami prikrauti savo skrandžius šio maisto. Na, ir dar asmeniškai jeigu galėčiau, keisčiau virtas bulves į keptas ar gruzdintas, bet kaip supratau, čia jų gauti nėra įmanoma.

 Ir dar sužinojau, jog būtent šioje vietoje yra patys gardžiausi šaltibarščiai visame mieste. Net aš pats asmeniškai tokių gardžių nesugebu pagaminti. Tik vėl koją kiša gruzdintų bulvyčių neturėjimas. Kai kas virtų bulvių tiesiog nemėgsta... O šiaip, tik tikri šaltibarščių entuziastai gali jais mėgautis lauke spaudžiant šaltukui!

Šilutės Smaližius


Straipsnio komentarai

Stasys2018-01-28
Šyšos valgykla atitinka restoranų menių,kepsniai liuks,sriubos liuks, meniu labai platus. Tik vot kainos neatitinka restoranų kainų.Šyšos valgykloje gali pavalgyti na jau gerai už penkis eurus,o valgis kaip namuose pagaminta. Restorane paliktum dvigubai. Komentaras patinka Komentaras nepatinka
d2018-01-26
sysos valgykla cia. man visai patinka ten ateiti Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar norite turėti savo verslą?