Ilgametis kūno kultūros mokytojas savo gimtadienį švenčia du kartus

2018-02-05, Kalbėjosi Kęstutis Jočys

Šio mūsų laikraščio svečias – ilgametis kūno kultūros mokytojas Henrikas Petrauskas, kurį gerai pažįsta arba žino nemaža dalis vyresnio amžiaus tiek šilutiškių, tiek ir rajono gyventojų. Išėjęs į užtarnautą poilsų, jis tebėra žvalus, energingas, nestokojantis humoro.

- Mūsų pokalbio pradžiai papasakokite apie savo gyvenimo pradžią.

- Gimiau 1943 m. vasario 23-ąją dieną Šiauliuose. 1946 m. tėvai persikraustė gyventi į Pagėgius, o 1955 m. – į Šilutę, kurioje tebegyvenu iki šiol.

- Kas paskatino arba kokios aplinkybės lėmė, kad pasirinkote kūno kultūros mokytojo profesiją?

- Jaunystėje mane viliojo net trys kryptys – sportas, geologija ir aviacija, Tačiau kadangi daug sportavau ( lengvoji atletika, krepšinis, futbolas, tinklinis, stalo tenisas), tai, matyt, ir nulėmė, kad pasirinkau sportinę specialybę. Man dar aktyviai sportuojant, Šilutės krepšinio jaunių komanda stovyklavo ir treniravosi Palangoje. Tenai pasirodė ir „pirkliai“ – jiems reikėjo penkių pajėgių krepšninkų, kurie sustiprintų „Lokomotyvo“ komandą tuometinėse visasąjunginėse varžybose Simferopolyje. Tačiau aš buvau metais vyresnis ir komandai pagal nustatytas amžiaus grupes buvau per „senas“. Tai jie nusprendė metais mane pajauninti ir į dokumentus įrašė naują gimimo datą (1944 m.). Dar paprašė niekam apie tai nepasakoti, nes ir jų už tai saugumas nebūtų „paglostęs“. Dabar juokaudamas sakau, kad savo gimtadienį švenčiu du kartus. 1960 m. pradėjau lankyti jaunimo darbo vakarinę mokyklą, nes jau buvau įsidarbinęs Šilutės baldų kombinate. Nelengvas tuo metu laikotarpis buvo: tėvą nuteisė už spekuliaciją, nors dabar tai būtų tik smulkusis verslas. Baigęs vakarinę mokyklą, pradėjau studijas Kūno kultūros instituto neakivaizdiniame skyriuje, o nuo 1965 m. prasidėjo mano pedagoginė veikla.

- Didžioji jūsų darbinės veiklos dalis susijusi su buvusia Šilutės 3-ąja vidurine mokykla (dabar Martyno Jankaus pagrindinė mokykla).

- Šioje mokykloje pradėjau dirbti 1978 m., čia ir baigiau savo darbus – išėjau į pensiją. Iš viso, nuo 1965 m. mokyklose išdirbau 51 metus.

-3-oji vidurinė mokykla garsėjo Lietuvoje savo jaunaisiais sportininkais, taip vadinamaisiais „drąsiukais“, kuriuos jūs treniravote.

- Tada mokykla buvo viena didžiausių rajone. O kai vaikų daug, yra ir iš ko pasirinkti. Tais laikais rajono mokyklose judrieji žaidimai (DSV) buvo privalomi. Mūsų komanda rajone beveik visada laimėdavo pirmąsias vietas ir patekdavo į respublikines finalines varžybas, kurias transliuodavo Lietuvos televizija. Jose pastoviai būdavome tarp prizininkų, užimdavome I – III vietas. Tai truko apie 15 metų. Per tą laikotarpį turėjome ir nemažai draugiškų varžybų, net su Azerbaidžano Achsų miesto bendraamžiais. Buvome nuskridę pas juos ir mes.

- Prasidėjus Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiui, jūs buvote tarp tų šilutiškių, kurie vyko į Vilnių tomis tragiškomis sausio dienomis.

- Kaip ir visos Lietuvos gyventojai, taip ir šilutiškiai neliko nuošalyje, Apie 11  autobusų LAZ-ų su šilutiškiais nuo Savivaldybės išvažiavo ginti parlamento. Aš vykau su sūnumi Rimantu, kuriam tuo metu buvo 14 metų.

- O dabar papasakokite apie savo gražią ir gausią šeimą.

- Su žmona Valerija susituokėme 1971 metais. Užauginome penkis vaikus: Astą, Ritą, Dalią, Vaidą ir sūnų Rimantą. Visi baigė vidurines mokyklas, tęsė mokslus institutuose ir technikumuose. Visi sveiki, gyvena Lietuvoje, išskyrus sūnų, kuris šiuo metu su šeima yra Anglijoje. Jau turime keturias anūkes ir vieną anūką.

- Vienas iš jūsų pomėgių – medžioklė, kurios neapleidžiate iki šių dienų.

- Kai baigiau aktyviai sportuoti, nusprendžiau pasivaikščioti su šautuvu po mišką. Taip 1981 m. tapau medžiotoju. Pradėjau medžioti Rusnės būrelyje, o dabar kartu su sūnumi esame Jonaičių klubo nariai. Nuo 2004 m. esu ir šio klubo, kuriam priklauso 40 medžiotojų, pirmininkas. 2014 m. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija įteikė aukščiausią šios srities apdovanojimą - Meidenės medalį.

- Tiek metų praleidęs su šautuvu ant peties, tikriausiai galite pasigirti ir medžioklės trofėjų kolekcija.

- Per savo medžiotojo stažą esu sumedžiojęs beveik viską, kas leidžiama sumedžioti. Tai irgi savotiškas sportas gamtoje nepriklausomai nuo gamtinių sąlygų.

- O koks mėgstamiausias patiekalas iš žvėrienos?

- Man visi patiekalai skanūs – iš šernienos, briedienos, stirnienos, elnienos, kiškienos, žodžiu, viskas, ką labai skaniai pagamina žmona.

- Artėja gražus Lietuvos 100-mečio jubiliejus. Jūsų palinkėjimai šilutiškiams, „Šilokarčemos“ skaitytojams.

- Pirma – sveikatos, antra – tolerancijos ir tarpusavio supratimo, trečia – meilės ir pagarbos tėvynei, ji kaip motina - mums tik viena.


Foto galerija

Straipsnio komentarai

As2018-02-06
Labai garbingas mokytojas ir labai grazi visa seima nuostabi farmcininke zmona buvo stiprybes seimai pagarba Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Vy2018-02-05
Ką jau pamenu iš trečios, tai šį mokytoją. Tikrai labai šiltas ir geras žmogus! Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Kiek planuojate išleisti pinigų kalėdinėms dovanoms?