Kasdien darbe – laiko tiksėjimo apgultyje

2018-04-01, Romualdas Danielius MAŽUTIS
Laikrodininkės Lidijos Mikutienės sėkmingo darbo paslaptis paprasta – kruopštumas ir kantrybė. Sergėjaus Gvildžio nuotrauka
Laikrodininkės Lidijos Mikutienės sėkmingo darbo paslaptis paprasta – kruopštumas ir kantrybė. Sergėjaus Gvildžio nuotrauka

Laikrodžiai  kartais  sugenda, sustoja, bet bėgantis laikas skuba toliau lyg niekur nieko. Mažame kambarėlyje Lidiją Ranauskaitę - Mikutienę supa daug laikrodžių: ant grindų stovi vyro ūgio antikvariniai, rikiuote kabo sieniniai, stalčiuose – rankiniai. Ji juos taiso, kad šie vėl pradėtų skaičiuoti mįslingą laiką. Sėdi pasvirusi virš stalo, sustingusi, įsistačiusi į dešinę akį lupą. Mikroskopinis darbas, reikalaujantis atidos, kruopštumo, kantrybės, smulkių judesių.  Tą daro 37  metus.

Norėjo būti graverė

Jos horoskopo ženklas Mergelė globoja kruopščiuosius. Lidijos tėvai Antanas ir Elena užaugino 5 vaikus: 4 brolius ir sesutę ( Lidija – priešpaskutinė). Tėvelio, baldų kombinato staliaus modeliuotojo ir dviejų brolių nebėra, motulei, nukaršinusiai du vyrus bei brolį, praėjusį gruodį sukako 95-eri. Būdama stropi, valytojos šluotą išmainė į prekybininkės chalatą, vėliau dirbo kasininke, kai keitėsi pinigai, vežė kupiūras lagaminuose niekieno nesaugoma. Lidija Šilutėje baigė vidurinę mokyklą. Tuomet – vienuolika klasių. Sekėsi kalbos (lietuvių, anglų, rusų), gražiai perrašinėjo straipsnelius mokyklos sienlaikraščiui. Kai atėjo laikas rinktis profesiją, 1979-aisiais stojo į Vilniaus 47-ąją technikos mokyklą. Pasirinko laikrodininko-graverio profesiją. Labiau traukė pastaroji. Įstojo 20 vaikinų ir 6 panos. Vaikinai jas lepino. Buvo nuotykis, kad net laiptais visas užnešė. Labiausiai pašėlusi paprašė pakartoti „alpinizmą” su kroviniu. Prie progos, laikrodžio gegutei kukuojant metus, sugrįžtam į ją mintimis. Beje, naujieji technikos mokyklos mokiniai po mėnesio priverstinės talkos kolūkyje, sužinojo, jog tais metais bus ruošiami tik laikrodžių remontininkai. Lidija, aišku, nusivylė, bet kur benuplasnosi spalyje. Pasiliko ir šiandien dėl to nesigaili.

Jaunikį išpranašavo vikaro sesuo

Laikrodininko specialybės mokėsi metus. Po to – pusmetis darbo praktikos Klaipėdoje ir Šilutėje. Dirbti paskyrė Plungėje. Ėjo 1981-ieji. Su žemaičiais sutarė, išmoko žemaitiškai, susirado būsimąjį. Tik neiškart jaunikis glėbin nukrito. Lidija net galvojo, kad už nugaros šnabždamas žodis s e n m e r g ė gali prilipti nebenuplaunamai. Mat butą išsinuomojo pas baukščią našlę, kuri reikalavo po darbo nesitrinti mieste, grįžti laiku. Šokius teko užmiršti. Butas name šalia bažnyčios ir klebonijos tapo jos narveliu. Anoji valdžia buvo davusi gatvei Komunarų pavadinimą. Tikintieji dėl to pasišaipydavo. Lidija mergiška dalia nesiskundė, o išgirdusi vikaro sesers, pagyvenusios moteriškės tarsi užuojautą, jog jei bus lemta jaunikis pats ateis į namus, tai priėmė kaip pataikavimą. Vikaro sesers žodžiai išsipildė šimtu procentų. Lidijai prisiėjo nustebti dvigubai: namo šeimininkė Lina, niekada nesutikusi išnuomoti kampelį vyrams, vijusi juos iš kiemo, neatsakė kambario grįžusiam iš kariuomenės šaltkalviui Vladui Mikutai. Lidijos ir Vlado keliai susipynė į vieną. Vestuves iškėlė 1985 - aisiais. Lidijai buvo 25 - eri. Kaip po to netikėti likimu..?

Plungei Lidija atidavė puspenktų metų. Į Šilutę grįžo,kai sušlubavo jos tėvelio sveikata. Apsigyveno dviejų kambarių bute. Ankštoka, bet sutilpo. Dvi šeimos tvarkėsi kaip viena. Šiandien Lidija su vyru turi sodybą Grabupėliuose. Ji – trijų dukrų mama. Ieva gyvena Švedijoje, Agnė - Šilutėje, Monika – Telšių rajone. Lidijos džiaugsmas –  dvi anūkės ir anūkas.

Iš naujo prikelianti ir paleidžianti laiko skaičiavimo mechanizmą

Laikrodžių taisykla glaudžiasi Šilutės seniūnijos pastate. Apie penkių kvadratinių metrų kambarėlis prigrūstas lairodžių, laikrodėlių vos ne iki lubų. „Celė“ pilna sieninių laikrodžių tiksėjimo. Laikrodžiai susidėvi, pasensta, laikas – niekuomet. Jis neišsemiamas. Tiesą sakant, net mokslo vyrai gerai nežino, kas per fenomenas yra laikas: monstras ar fėja? Žmonės sutarė skaičiuoti sekundes, minutes, valandas, dienas, savaites, mėnesius, metus. Pagaminti laikrodžiai tai daro, kol pavargsta. Tada jų savininkai neša taisyti. Didelius ir mažus. Antikvarinius su ilgomis švytuoklėmis, giromis pripildytomis švino ir aplietomis variu, kad užtrauktų spyruokles, sieninius, rankinius. Pastarųjų – galybių galybė.Mechaniniai, kvarciniai, vienkartiniai plastmasiniai… Daug gerų. Šveicariški, vokiški, rusiški laikrodžiai. Kurių reklama galingesnė, tie labiau perkami. Kainos įkandamos ir neįkandomos. Kiekvienam pagal kišenę. Anot Lidijos, seniau brangiausi laikrodžiai buvo aukso apsode. Sunkiausiai taisomi mechaniniai. Laikrodininko įrankiai miniatiūriniai: pincetai, atsuktuvėliai, šepetėliai ir lupa akiduobėje, didinanti mini detales, mikroschemas. Na, savotiškas mikroskopas akyje. Jis ir padeda atskleisti, kodėl nesisuka lakrodžio rateliai. Gal kuris sulūžo, gal dulkių prisikaupė. Atrodo, nuobodus darbas sėdėti valandų valandas sustingus ir knibinėti laikrodėlio  vidurius. Lidijai įdomu. Ji neskaičiuoja, kiek laikrodžių sutaiso per dieną,mėnesį, metus. Triūsia pagal verslo liudijimą. Gyvenimui, mokesčiams uždirba. Jai smagu, kad klientas išeina patenkintas. Skundų kynygos laikai praeityje. Savo verslo prestižą saugo pati. Meistrą giria darbas. Sieninius laikrodžius taisyti atveža net klaipėdiečiai. Dar technikos mokykloje jai patiko jų svirteles – „grėbliukus” rikiuotėn paleisti. O sieniniai laikrodžiai - tiesiog medinukų teatras: gegutė iš angos iššoka kukuoti, vandens malūnas ima suktis, čiurlenti, šokėjų poros  trypčioti, traukinukas atpūškuoja tūtuodamas, čiuksėdamas, angliškai šaukdamas: „Labas rytas, pabuskit!“. Laikrodis - žadintuvas – mažas meno kūrinys, atgaiva, akiai, ausiai ir sielai, ypač vaiko sielai. 

Lidija nešioja kvarcinį laikrodėlį. Anot jos, laikrodžių turi daug, keičia juos pagal nuotaiką, papuošalus. Laikrodis jai – aksesuaras., kaip mėgstama žydra spalva, dangaus spalva. Lidijai įsirėžė atmintin mamos brolio, kunigo, jos dėdės nei tai pajuokavimas, nei rimtas pamokymas, kad visi geri dalykai prasideda raide „d“: dievas, dangus, diena, duona, dešra. Ką čia bepaneigsi. Beje, Lidija puoselėja vieną svajonę – nuvykti į Švedijos miestą Edsvalą, kur gyvena ir dirba dukra Ieva. Svajonė įgyvendinama, ras tam ir laiko, nors ir kaip beskubėtų laikrodžiai.


Straipsnio komentarai

GINTARAS2018-04-02
NUOSTABI MOTERIS Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar skiepijatės nuo gripo?