Jubiliatė Liudvika Šneiderienė: „Nugyvenau laimingai“

Jubiliatė laukė svečių pasipuošusi gėlėta sunkele, kurią, pasak senolę globojančios dukterėčios Danios Pavilionienės, išsirinko prieš trejetą dienų. Guvi, ne pagal amžių šneki, nesiskundžianti klausa ir regėjimu, puikiai bendraujanti sukaktuvininkė svečiams paliepė sėstis ir pasikalbėti. Išklausinėjusi, kas tokie esą, pati papasakojo, kad gimė Kražiuose, Kelmės rajone. Ten užaugo gausioje šeimoje, ten vyrą susirado ir, būdama trisdešimties, Pagėgių kraštan atvyko. Tarybiniais metais dirbo lauko darbininke ir, kaip pati sako, nieko nestokojo. Vaikų nesusilaukusi, beveik trisdešimt metų našlaujanti ponia Liudvika gražiuoju mini vyrą, kuris buvęs reiklus ir griežtas, todėl juokauja, kad už retkarčiais išlenktą taurelę žmona nepykdavo, mat meilesnis pasidarydavo.

Vienintelė sesuo Felicija, po ketverių metų švęsianti tokią pačią sukaktį, gyvenanti Šiauliuose, taip pat kartu su sūnumi ir marčia atskubėjo pasveikinti jubiliatės ir sakė, kad tokiame amžiuje švęsti reikia kiekvieną dieną pakilus iš patalo. Senolę šiuo metu globoja dukterėčia Dania ir Dainius Paviloniai, kurie juokaudami pasakojo apie vadovauti mėgstančią močiutę, norinčią žinoti viską, kas dedasi namuose ir už namų sienų, klausančią žinių, žiūrinčią televiziją. Nors ir labai skubantiems svečiams nepavyko išsisukti nuo ypatingai skanaus bulvių plokštainio, nuostabaus, burnoje tirpstančio ponios Danios pagaminto torto ir, nepatikėsite – tikro garso koncerto. Šeimininkė pasisakė, kad jie kartu su gimnazistu sūnumi Deividu dažnai vakarais dainuoja. Supratingi Pavilonių vyrai po šių žodžių paėmė į rankas gitaras.

„Tu vėjo paklausk, tau vėjas atsakys“, – kartu su visais dainavo ir sukaktuvininkė Liudvika, o po dainos, perbraukusi delnu sudrėkusias akis, pasakė: „Nugyvenau laimingą gyvenimą“. Svečiai paliko jubiliatės namus sužavėti ypatingos vidinės šilumos, nuoširdumo ir juokaudami išpešė pažadą, kad susitiks po penkerių metų švęsti kito jubiliejaus.