Ne sukčiai įlenda į banko sąskaitą – žmogus pats juos įsileidžia

2018-04-18, Jovita Bazevičiūtė, SEB banko atstovė žiniasklaidai
Pixabay.com nuotr.
Pixabay.com nuotr.

Nors nemažai kalbama apie telefoninius sukčius, sukčiavimo mastai Lietuvoje nemažėja. Negana to, daugėja ir elektroninio sukčiavimo scenarijų  – nusikaltėliai išvilioja pinigus iš žmonių ne tik geruoju įkalbėję juos atiduoti ar atskleisti prisijungimo duomenis prie interneto banko, bet ir kurdami fiktyvius skelbimus ar net investavimo platformas, taip pat pasitelkdami kenkėjiškas programas. Pasak SEB banko Prevencijos departamento vadovo Audriaus Šapolos, tokių nusikaltimų būdų ir scenarijų gali būti įvairių, sukčiai jų sugalvos vis naujų, todėl svarbu suprasti, kaip jiems pavyksta apgauti ir kaip nuo jų apsisaugoti.

Geri psichologai
A. Šapolos teigimu, pinigus telefonu ar elektroniniu būdu viliojantys nusikaltėliai yra įgudę manipuliuoti žmonių psichologija, todėl neretai nukentėjusieji ne tik kad neįžvelgia klastos, bet ir patys noriai imasi bendradarbiauti. Sukčiai naudojasi keliais faktoriais: viešai prieinama informacija apie žmogų, užklumpa netikėtai, kalba įtikinamai, dažnai baugina arba, atvirkščiai, žada aukso kalnus.„Įdomu, kad nukentėję žmonės tvirtina žinoję, kaip veikia telefoniniai sukčiai, bet kai „tyrėjo“ skambučio sulaukia patys, pasijunta išmušti iš vėžių“, – pastebi SEB banko atstovas.

Nuo „mama, padariau avariją“ link „skambina FNTT“
„Telefoninis sukčiavimas tebėra paplitęs Lietuvoje, tačiau keičiasi jo formos. Prieš dešimt metų sukčiai skambindavo dėl avarijų, dabar dažniau skambina „tyrėjai“ dėl neva per banko sąskaitas plaunamų pinigų. Deja, dažnu atveju apsimetinėjimas įvairiais pareigūnais sukčiams pavyksta“, – sako A. Šapola. SEB banko duomenimis, dėl telefoninio sukčiavimo pernai nukentėjo 47 žmonės, kurie prarado apie 250 tūkst. eurų. „Turint omenyje, kad sukčiavimo schema yra labai paprasta, tai nemaža suma“, –  sako SEB banko ekspertas.

Telefoniniu sukčiavimu Lietuvoje dažnai užsiima asmenys, uždaryti įkalinimo įstaigose. Jie randa būdų, kaip gauti telefonus, o informaciją apie potencialias aukas nesunkiai surenka internete. „Jau esame pripratę, kad viskas atvira, kad nieko blogo nedarome ir neturime ko bijoti. Taigi išsamius asmeninius duomenis skelbiame socialiniuose tinkluose. Vardo, pavardės, telefono ir el. pašto adreso dažnu atveju sukčiams pakanka“, – pasakoja A. Šapola. Be to, sukčiai taip pat lengvai susiranda tikrų pareigūnų ar bankų atstovų pavardes, tuomet istorija tampa dar įtikinamesnė.

Taikosi į įmones
Anksčiau nuo telefoninių sukčių dažniausiai nukentėdavo fiziniai asmenys, dabar, pasak A. Šapolos, išryškėjo nauja tendencija – nusikaltėliai apgavysčių scenarijų priderino nedidelių įmonių atstovams. Aukomis dažniau tampa 40–50 metų moterys, šeimyninių verslų savininkės, įmonių buhalterės. „Sukčiai suprato, kad iš įmonių sąskaitų galima nugvelbti kur kas didesnes sumas. Iš paprastų banko klientų sukčiai gali tikėtis gauti pusantro-du tūkstančius eurų, iš įmonių – dešimtkart daugiau“, – pastebi ekspertas.

Netiki net įspėti
Užfiksavus įtartinas operacijas sąskaitose, banko darbuotojai patys bando operatyviai susisiekti su klientais ir įspėti apie galimą sukčiavimą. Tačiau, pasak A. Šapolos, neretai klientai nenori patikėti, kad juos mausto sukčiai. Tam įtakos turi ir psichologinis reiškinys tikėti pirmiau išgirsta informacija.

„Apgaule patikėjusias aukas sukčiai įspėja, kad jiems gali paskambinti iš banko ir net paruošia pokalbiui. Konkrečiai pasako, kokių klausimų jie gali sulaukti, ir net pataria, ką sakyti, kad nesužlugdytų „operacijos“. Esu matęs tokį atvejį – klientė netiki nė vienu jai sakomu žodžiu ir net į kalbas nesileidžia, nes mano, kad žino geriau ir tuoj visus nusikaltėlius pasodins į kalėjimą. Žmogus yra įsitikinęs, kad viską kontroliuoja, todėl netiki, kai bandai įspėti apie grėsmę prarasti visus pinigus“, – sako SEB banko atstovas.

Nenorėdami prarasti kontrolės ant jauko užkibusiai aukai, sukčiai stengiasi palaikyti intensyvią komunikaciją, įspėja nedėti ragelio, nuolat perskambina informuodami apie „operacijos“ eigą. O kuo ilgiau tęsiasi komunikacija, tuo sunkiau suprasti, kad esi sukčių spąstuose.

„Žmogus su „tyrėju“ gali kalbėtis kad ir tris valandas. Yra buvę atvejų, kai žmonės buvo mulkinami kelias dienas ar savaites. Viena moteris buvo apgaudinėjama visą mėnesį, kol trijuose bankuose prarado beveik 100 tūkst. eurų. Bankams kilo įtarimas dėl atliekamų pervedimų, kvietėsi ją, kalbėjosi, bet moteris vis tiek nepatikėjo ir sukčiams toliau pervedinėjo pinigus“, – pasakoja banko atstovas. Tik tada, kai galiausiai netenka visų pinigų, žmogus pripažįsta apgavystę ir kreipiasi į banką, tikėdamasis, kad jam kas nors tuos pinigus grąžins.

Investavimas su 70 proc. finansine grąža
Sukčiai taip pat stengiasi naudotis populiarėjančiomis interneto galimybėmis – savo schemas sėkmingai pritaiko skelbimų puslapiuose, tarpusavio mainų ar pažinčių svetainėse. Netikri skelbimai ir e. parduotuvės, kai pirkėjas perveda avansą ar net visą sumą, bet prekės nesulaukia, – vienas populiariausių elektroninio sukčiavimo būdų. Apie tokius atvejus, pasak SEB banko atstovo, iš klientų tenka išgirsti bent po kelis kartus per mėnesį.

„Praėjusių metų antroje pusėje iš klientų išgirdome dar apie vieną naują sukčiavimo schemą – investavimą su garantuota kone 70 proc. finansine grąža. Investavimo tarpininkai paskambindavo telefonu, kreipdavosi rusų kalba, kalbėdavo dalykiškai. Buvo siūloma pradžioje investuoti nedidelę sumą, kurią žmogui nebūtų skaudu prarasti. Kai kurie susigundė ir galiausiai prarado net po kelias dešimtis tūkstančių eurų“, – pasakoja A. Šapola.

Nauja šioje sukčiavimo schemoje yra tai, kad sukčiai naudojosi specialiai sukurtomis, įtikinamai atrodančiomis investavimo svetainėmis. Prisijungęs prie savo paskyros žmogus galėjo matyti, kiek „užaugo“ jo investuota suma. Kad kažkas negerai, tapdavo aišku panorus išsiimti investuotus ir iš investicijos uždirbtus pinigus – sukčiai paprašydavo susimokėti lėšų išėmimo mokestį, o kai žmonės imdavo prieštarauti, kad taip nebuvo tartasi, tiesiog dingdavo.

Apsimeta partneriais
A. Šapola taip pat atkreipia dėmesį, kad daugėja atvejų, kai sukčiai per kenkėjiškas programas sugeba patekti į gyventojų ir įmonių kompiuterius. „Tokio tipo nusikaltimai nėra labai sudėtingi, nereikia būti ir programišiumi. Nusikaltėliai gali patekti į jūsų kompiuterį, kai negalvodami ar skubėdami spustelite jų sukurtą nuorodą – pavyzdžiui, laiške, kuris atrodė kaip siųstas jūsų draugo, jums paslaugas teikiančios įmonės ar verslo partnerio. Taip  jūsų kompiuteryje įdiegiama kenkėjiška programa. Jos tikslas – stebėti jūsų veiklą, fiksuoti įvedamus duomenis. Nusikaltėliai tokiu būdu gali stebėti ir jūsų susirašinėjimą bei įsiterpti, kai pamato progą nugvelbti pinigų“, – aiškina SEB banko atstovas.

Pašnekovas pateikia pavyzdį: įmonė nori įsigyti prekių iš tiekėjo užsienio šalyje, susirašinėja ir derina sąlygas, tariasi dėl kainų. Sukčiai, per kenkėjišką programą patekę į įmonės el. paštą, stebi susirašinėjimą ir laukia patogaus momento. Susirašinėjimui pakrypus link pinigų, įsiterpia – informuoja, kad pasikeitė banko sąskaitos numeris ir prašo pinigus pervesti į nurodytą naują sąskaitą. Užsakovas, neįtardamas klastos, perveda pinigus ir veltui laukia prekių. Pastebėti įsiterpiančius laiškus nėra lengva – jie atrodo gan įprastai, el. pašto adresas būna kone identiškas, gali skirtis vos vienu simboliu.

Kaip apsisaugoti?
SEB banko ekspertas atkreipia dėmesį, kad dažnai apgauti žmonės viliasi, jog bankas jiems sugrąžins sukčiams atiduotus pinigus. „Reikia suprasti, kad mokėjimo nurodymą užpildo ir patvirtina pats žmogus, bankas jį tik įvykdo. Kai kuriais atvejais dar įmanoma sustabdyti pinigų pervedimą. Jei lėšų siuntėjo ir gavėjo sąskaitos yra tame pačiame banke, pinigai pervedami per kelias sekundes, bet jei pervedimas atliekamas į sąskaitą kitame banke, operacija trunka ilgiau. Jei supratote, kad pinigus pervedėte sukčiams, kuo skubiau kreipkitės į savo banką, galbūt spėsite sustabdyti operaciją“, – pataria specialistas. Jei lėšos jau pateko į sukčių sąskaitą, tuomet nukentėjusiajam belieka kreiptis į teisėsaugą.

Ko nedaryti arba, atvirkščiai, ką daryti, kad netaptum išradingų telefoninio ar elektroninio sukčiavimo auka? Visų pirma, pabrėžia pašnekovas, niekam neatskleisti savo prisijungimo prie interneto banko duomenų. Niekas – nei banko darbuotojai, nei policijos, FNTT, STT ar kiti pareigūnai – neturi teisės prašyti šių duomenų. O jei su jumis visgi susisiekė sukčiai, nesileiskite į kalbas ir nė nebandykite jų pergudrauti ar „patrolinti“.

Taip pat pasidomėkite, kokia jūsų asmeninė informacija yra viešai prieinama internete. Pavyzdžiui, pasitikrinkite, ar jūsų paskyros „Facebook“ turinys yra matoma tik jūsų draugams ar jis yra viešas, prieinamas draugų draugams. Taip pat pasirūpinkite savo išmaniųjų įrenginių apsauga ir akylai saugokite savo prisijungimo duomenis prie įvairių asmeninių paskyrų internete. Elektroninio sukčiavimo apimtys ateityje, tikėtina, augs, todėl būtina aktyviai rūpintis savo informacijos ir veiklos elektroninė erdvėje apsauga.


Straipsnio komentarai

vo2018-04-18
tiesiog reikia protingai elgtis internete ir neatidarinėti nepažįstamų nuoruodų bei nesilankyti keistuose puslapiuose. Ir turėti kad ir nemokamą antivirusinę programą Komentaras patinka Komentaras nepatinka
Apklausa
Ar jums patinka rugpjūčio orai?