Karaliaus Vilhelmo kanalas (Klaipėdos kanalas)

2018-05-05, Žygintas Viršilas

Daug metų domėjausi Karaliaus Vilhelmo kanalu, rinkdamas apie jį faktus, ne todėl, kad netoli nuo jo gimiau ir toliau gyvenu, bet todėl, kad šio krašto istorija visada mane domino ir domina. Parašyti apie kanalą mane paskatino dar ir šiandien sklandantys mitai apie tai, kad kasant kanalą karo belaisviai žūdavo kas 2-3 metrus, kanalo šlaitai supilti ant žuvusiųjų belaisvių palaikų, kad belaisviai gyveno barakuose netoli Priekulės, taip atsirado neturtėlių gyvenamasis kvartalas, vadinamas „Juodasis“ arba „Linksmasis Paryžius“, kitur tuo pavadinimu vadinti Drevernos, Pjaulių ir Klišių kaimai. Viešojoje erdvėje tenka susidurti su straipsniais, teigiančiais, kad kanalas iškastas vien prancūzų karo belaisvių rankomis, vienas laikraštis parašė, kad  „kanalas iškastas prancūzų karininkų rankomis“ ir t.t.

Trumpai parašyti apie Karaliaus Vilhelmo kanalą niekaip neišėjo, daug istorinių įvykių, datų, susijusių su šio kanalo atsiradimu, kartais į dienos šviesą išlenda nauji faktai. Būčiau dėkingas, jei skaitytojas, perskaitęs šį straipsnį ir radęs netikslumų, arba turintis medžiagos apie kanalą, susisiektų su manimi. Tikiuosi, kad bent kažkiek būsiu tuos mitus išsklaidęs.

VIII–XIX a. į Klaipėdos (Memel vok.) uostą Nemunu plaukė iš Lenkijos, bei carinės Rusijos valdomos Lietuvos miškuose kertama mediena. Iš Klaipėdos mediena buvo plukdoma į Vokietiją, Angliją, Daniją. Mediena buvo gabenama Nemunu įplaukiant į Kuršių marias, praeinant Ventės ragą (Windenburger Eck vok.) ir toliau Klaipėdos link. Didžiausias iššūkis laukdavo Ventės rago akvatorijoje - staiga kylančios audros, nepalankūs vėjai ir akmenuoti krantai. Dėl to nukentėdavo medieną gabenusios baržos, kurios apsiversdavo - išbarstydavo medieną, išardydavo tik karklų vytelėmis surištus sielius ir išblaškydavo plačiai po marias. Dėl to pirkliai patirdavo didelių nuostolių, nes draudimo negaudavo. Apie XVIII a. vidurį buvo plukdoma vis daugiau medienos Nemunu į Klaipėdą. Ypač didelę paklausą turėjo ąžuolo mediena. Klaipėdos ir Rusnės pirkliams Kuršių marių gamtinės sąlygos kliudė plėtoti medienos gabenimą, jiems buvo kilusi mintis iškasti kanalą, apeinant Kuršių marias. Pirmieji planai - projektai kasti kanalą, aplenkiantį Ventės ragą, jau sklandė 1765, 1811, 1822 ir 1846 metais. Prūsijos valdžia juos vertino teigiamai, bet dėl lėšų trūkumo jie vis būdavo neįgyvendinami.

Apie 1848 m. Rusnėje (Ruß/Russ vok.) apsigyvenę pirmieji medienos pirkliai pradėjo statyti lentpjūves ir iš Nemunu atplukdytų rąstų pjauti lentas bei tašus. Juos laivais gabendavo į Klaipėdą. 1855 m. Rusnėje jau gyveno 33 žydai, vertęsi miško prekyba. Prarastų sielių nuostoliai kiek sumažėjo, bet didėjantis medienos poreikis vertė galvoti, kaip didinti ir tobulinti miško žaliavos nepertraukiamą bei nenuostolingą tiekimą. Klaipėdos gyventojai nuo XVIII a. pabaigos iki  XIX a. vidurio vertėsi prekyba ir medienos apdirbimu. Ši veikla pritraukdavo didelį darbininkų skaičių, o šie keldavosi į priemiesčius, kuriuose  kūrėsi lentpjūvės. Karališkosios Smeltės bendruomenėje, kurioje lentpjūvių buvo daugiausia, 1848 m. gyveno apie 2000, 1867 m. - 4069, 1871 m. - 4019, 1875 m. - 4371, 1880 m. - 4147, 1890 m. - 4338 gyventojai.

Kanalo statybos idėja vėl atgimė, kai ją pasiūlė Gedminų dvaro valdytojas pirklys Karlas Friedrichas Gubba (Carl Firedrich Gubba), kuris atkeliavo iš Anglijos ir laikė save Škotijos karalienės Marijos Stuart palikuoniu. Siūlė kartu su komercijos tarėju Johnu Masonu, vienu žymiausių to meto škotų medienos pirklių, kuris tuo metu ėjo Klaipėdos pirklijos valdybos vicepirmininko pareigas. Jie kanalo kasimo finansavimo problemą bandė išspręsti dar 1854 m., įsteigdami lėšų rinkimui akcinę bendrovę, tačiau jos veikla buvo nesėkminga, teko uždaryti.

Kanalo kasimo įdėją apsunkino 1854 m. spalio mėnesį Klaipėdą nuniokojęs gaisras kurio metu sudegė apie ⅔ Klaipėdos. Vis augantys medienos prekybos mastai, didėjantis lentpjūvių bei juose dirbančių žmonių skaičius vertė Klaipėdos kraštą valdžiusią Prūsijos valdžią labiau domėtis kanalo kasimo galimybe.  Kreiptasi į Prūsijos karalių Vilhelmą I, prašyta suprojektuoti ir iškasti kanalą taip, kad aplenktų Ventės ragą. Galiausiai 1858 m. projektas buvo atnaujintas. Jo galutiniame variante numatyta kasti kanalą nuo Minijos iki Drevernos (Drawöhnen vok.). Valdžia buvo labai susidomėjusi, todėl vyriausybė nusprendė remti šį projektą ir skirti pradinę finansinę dotaciją, likusią pinigų dalį pirkliai turėjo surinkti patys. Buvo pradėti parengiamieji darbai. Projektas 1860 m. buvo koreguotas - priimtas sprendimas kanalą kasti ne iki Drevernos, bet iki Smeltės kaimo (Schmelz vok.), prie Klaipėdos Smeltė buvo prijungta tik 1918 metais. Kasimas buvo numatytas dviem etapais: pirmasis etapas nuo Minijos žiočių iki Drevernos ir antrasis - nuo Drevernos iki Smeltės. Čia buvo medienos uostas (Holzhaven vok.) ir stambios medienos apdirbimo įmonės (dabar Malkų įlanka ties konteinerių terminalu ir „Vakarų laivų gamykla“). 

1862 m. spalio mėnesį Ventės rago akvatorijoje dar kartą buvo sudaužytos medieną gabenusios baržos. Buvo prarasta medienos už 70 000 talerių. Jei dar ir buvo abejojančių dėl kanalo kasimo, tai galutinai padėjo apsispręsti, kad tikrai reikalingas naujas, nenuostolingas, efektyvus medienos gabenimo kelias į Smeltę.

Kanalo kasimas

Nuo Minijos žiočių iki Drevernos pradėti kasti 1863 m. vasarą. Kanalo statybai vadovavo vokiečių inžinieriai Degneris ir Mohras. Kanalas buvo kasamas ant didžiosios dalies Drevernos upės vagos, kuri buvo Minijos deltos atšaka ir leidosi žemyn marių link. Dabar Drevernos upės ilgis -maždaug  du kilometrai.

Kanalo 8 kilometrų ruožas buvo iškastas ir paruoštas naudojimui 1865 m. spalio 16 d., taip pat pastatytas ir įrengtas Lankupių šliuzas. 1865 m. lapkričio 27 d. kanalas buvo oficialiai pavadintas  Karaliaus Vilhelmo kanalu - tuo metu Prūsiją valdžiusio karaliaus Frydricho Vilhelmo (Wilhelm) I garbei. Po antrojo pasaulinio karo kanalas buvo pervadintas Klaipėdos kanalu.

Kanalo kasimo darbai buvo tęsiami toliau. Paskutinę 15 kilometrų atkarpą nuo Drevernos iki Smeltės ir toliau kasė vietos gyventojai. Po Prancūzijos-Prūsijos karo (1870-1871) Prancūzijai pralaimėjus, paspartinti kanalo darbams nuo 1870 m. paskutiniojo metų ketvirčio buvo atsiųsti ir panaudoti kanalo kasimui apie 690 prancūzų karo belaisvių. Jie pradėjo kasti kanalą kasti nuo Smeltės iki Stariškės (Starrischken vok.) kaimo, o kita grupė vietos gyventojų jau penketą metų kanalą kasė nuo Drevernos Smeltės link. Prancūzų belaisviai kanalą kasė apie trejus metus. Karo belaisviai buvo įkurdinti Smeltėje, Beniušio žemėje. Juos saugojo Klaipėdos įgulos batalionas, vėliau atvyko dar dvi kuopos iš Sovietsko/Tilžės (Tilsit vok.) landvero bataliono.

Kasant kanalą buvo užfiksuotas tik vienas smurtinės mirties atvejis - prancūzų karo belaisvis nepakluso sargybinio reikalavimui, dėl to ir buvo nudurtas. Iš viso kasant kanalą mirė ne daugiau nei penki karo belaisviai.

Pagal 1919 m. Versalio sutartį Klaipėdos kraštas buvo perduotas Antantės valdymui. Antantės valstybių vardu 1920 - 1923 m. Klaipėdos kraštą valdė Prancūzijos atstovas Gabrielius Žano Petisnė (Gabriel Jean Petisne) su savo administracija. Į Klaipėdos miestą atvyksta ir įsikuria prancūzų karinė įgula, vadovaujama generolo D. Odry.

Karybos istorijos žinovas Egidijus Kazlauskis pasakoja: „1920 m. balandžio 8 d. Memelyje dislokuoto 21 pėstininkų bataliono štabo viršininkas tarnybiniame raporte savo vyresnybei praneša: „Memelio kapinėse buvo rasti penkių prancūzų kareivių kapai. Iš pirmosios informacijos galima teigti, kad  šie kariai mirė nelaisvėje Memelio mieste 1870/1871 m. Šie kapai yra gana geroje būsenoje. Tačiau jie turėtų būti toliau išlaikomi. 21-asis pėstininkų batalionas atliks jų priežiūrą“.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu prancūzų karo belaisviams, žuvusiems kasant kanalą, atminti prie kanalo žiočių pastatytas paminklas.

Priekulės rašytoja Edita Barauskienė prisimena, kad ilgaamžė Priekulės gyventoja Marija Kybelkienė (Padagytė) gim. 1904 m. Pjaulių k. pasakojo: „Mano tėvelis Jonas Padagas (1861 – 1935) Mažosios Lietuvos bibliofilas, visuomenės veikėjas, sakydavo: „Kanalą nuo Minijos žiočių iki Stariškės kaimo kasė artimiausių kaimų vietiniai gyventojai. Kuriems už sunkų darbą kasant kanalą buvo gerai užmokama. Gyventojai, gavę užmokestį, galėjo žymiai pasigerinti sau buitį, buvę net tokių, kurie namus statėsi“.

Galutinai 15-19 m. pločio, 1,6 m. gylio kanalas buvo iškastas ir 1873 m. rugsėjo 17 d. pradėta laivyba.  Visas Karaliaus Vilhelmo kanalo iškasimas, nuo Minijos žiočių iki Smeltės, kainavo apie 1000 000 sidabrinių talerių. Kanalo iškasimas pirkliams atsipirko: jei prisiminsime 1862 m. spalio mėn. medienos pirkliams audros padarytus 70 000 talerių nuostolius, kanalo iškasimas kainavo apie 14 kartų daugiau.

Vėliaum 1890 m., kanalas buvo perprofiliuotas, 1893–1895 m. krantai sutvirtinti lentų sienelėmis, 1900-1902 gilintas, o 1938 m. platintas.

Prekybinis kelias kanalu, sielininkystė

Jau 1873 m. rudenį visos sielių vilkstinės iš Atmatos suko į Miniją, iš jos naujuoju kanalu - į Klaipėdos priemiestį Smeltę. Laivyba buvo labai intensyvi, 1875 m. kanalu praplaukė 1024 laivai ir apie 4314 sielių vilkstinių. Daug metų kanalas buvo naudojamas įvairių prekių gabenimui - plukdymui. Sielių plukdymas buvo paprasčiausias ir pigiausias medienos rastų transportavimo būdas, jis tęsėsi iki maždaug 1957 m. 

Neatsiejama kanalo dalis yra sielininkai, kurie nusipelnė pagarbos, kad apie juos būtų parašyta. Sielininko profesija buvo viena iš sunkiausių ir pavojingiausių. Sielininkais galėjo būti tik stiprūs, drąsūs ir ištvermingi vyrai. Prie Nemuno iš abiejų pusių buvo vien sielininkų kaimai.

Carinės Rusijos priespaudos metais ir vėliau iki 1928 m. miško kirtimo, sielių rišimo ir plukdymo darbus organizuodavo bei mišku prekiaudavo stambūs pirkliai. Mišką kirsdavo ir veždavo prie upės daugiausia žiemą. Šeporiai apskaičiuodavo darbą ir mokėdavo atlyginimą. Po 1928 m. miško kirtimą ir plukdymą perėmė Miškų departamentas, darbus organizuodavo girininkija.

Sielių plukdytojai ir pynėjai buvo laikomi labiau kvalifikuotais jiems buvo mokama daugiau, nei ritikams, kurie pririsdavo pynėjams medžius nuo kranto į vandenį. Po 1928 m. ne kiekvienas galėjo būti sielininku, nes norintys plukdyti mišką turėjo sudaryti sutartį ir užstatyti kaip garantiją tam tikrą turtą arba pinigų sumą, ne mažesnę, nei sielio vertė.

Sieliams rišti ir plukdyti susidarydavo 8 - 20 žmonių grupė. Medžius nuo kranto risdavo kiti darbininkai. Rišant sielius buvo svarbi tiek techninė, tiek ir estetinė pusė. 

Sielininkai pradėdavo plukdyti sielius vos pasibaigus šaktarpiui, ir taip iki vėlyvo rudens, kol vandenį sukaustydavo ledas. Sielius Minijos upe iki kanalo reikėjo plukdyti prieš srovę, todėl tekdavo juos tempti apie 18,5 km.  Pvz. vieną sielių vilkstinę dalydavo į tris dalis, dažniausiai apie 80 m. ilgio ir 9 m. pločio rąstų sankaupas. Rąstus rišdavo susuktomis jaunų berželių šakomis arba pintomis karklų vytelėmis, vėliau pradėta naudoti 3-5 mm storio viela, visa tai atliekant ant vandens.

Kiekvieną dalį eidami kanalo krantais ilgomis virvėmis traukė šeši vyrai – po tris abipus kranto. Toks karavanas nusitęsdavo apie 250 m., viso jį tempdavo 18 vyrų.

Sieliai buvo tempiami ir arkliais, kol 1878 m. Klaipėdiškis pirklys J. Gerlachas įsigijo pirmąjį vilkiką „Einigkeit“, o rusniškis pirklys J. Anckeris įsigijo tokius pat du, - „Vegą“ ir „Kapelą“. Tada lentos ir medienos tašai būdavo kraunami į baržas, kurias tempdavo vilkikas. Vienas vilkikas tempdavo apie tris baržas.

Priplaukus tiltą tekdavo sustoti, pakelti per tilto vidurį einančią suneriamąją dalį ir vėl ją nuleisti baržai praplaukus. Laivams buvo leista plaukti 5 km/h greičiu, kad sukeltos bangos neardytų kanalo krantų. Tokia kelionė užtrukdavo ilgai, apie 9 val., todėl greitesni laivai plaukdavo aplink Ventės ragą, o kanalu naudodavosi tik audrų metu.

Sieliai buvo gabenami dar vienu būdu - rąstus surišdavo į krūvas (tūris siekdavo iki 27 tūkst. m³), tada sielius kabindavo prie vilkikų, kuriais jie ir buvo tempiami į Smeltę.

Per Pirmąjį pasaulinį karą medienos apdirbimo apimtys Klaipėdoje ženkliai smuko, nes prekybos ryšiai su Didžiąja Lietuva ir Rusija nutrūko. Tarpukariu kanalas vėl atsigavo ir  buvo naudojamas įvairių prekių bei sielių gabenimui.

Sielininkystė Nemunu palaipsniui sumažėjo, nes didesnius miško medžiagos kiekius imta gabenti geležinkeliu. Kaip tik 1921-1923 m. į Smeltės priemiestį nuo Klaipėdos - Tilžės geležinkelio buvo nutiesta pramoninio geležinkelio atšaka. Per Karaliaus Vilhelmo kanalą į Klaipėdą paskutiniai sieliai nuplaukė apie 1957 metus. Vilhelmo kanalas laivybai buvo naudojamas net iki 1970 metų. Nors nebeeksploatuojamas, ir dabar kanalas yra įtrauktas į valstybinės reikšmės vandens kelių sąrašą. Tarybiniais metais Klaipėdoje kanalas buvo užtvenktas ir paverstas vandens rezervuaru. Dabar kanalo vandenį naudoja 3-ioji Klaipėdos miesto vandenvietė.

Tiltai

Iškastas kanalas pridarė didelių rūpesčių vietiniams gyventojams - jie buvo atskirti nuo kitoje pusėje gyvenančiųjų. Stariškės kaimas kanalu buvo padalintas beveik per pusę, taip pat kai kurių sodybų dirbami žemės plotai liko anapus kanalo, Svencelės ir Drevernos kaimai buvo atskirti nuo Priekulės, kurioje vykdavo didysis turgus, stovėjo bažnyčia. Problemą pradėta spręsti tik 1902–1904 m., per šį laikotarpį pastatyta apie dešimt lengvų metalinių tiltų, kurių viršutinėse dalyse buvo įrengtos apie metro pločio atveriamos angos, kad praeitų kuršvalčių stiebai, garlaivių kaminai.

Kanalu galėjo plaukti apie 1,25 metro grimzlės ir 3,77 metro aukščio laivai, iki 300 t talpos baržos, dažniausiai gabenusios sielius ir popiermalkes iš Nemuno į specialiai įrengtą miško medžiagų uostą Smeltėje su prieplaukomis atplukdytai medienai laikyti.

Šliuzai

Vandens lygiui reguliuoti prie Lankupių (Lankuppen vok.) ties kanalo pietinėmis žiotimis 1864 m. buvo pastatytas Lankupių šliuzas (Lietuvos technikos paminklas). Maždaug 1873 m. buvo pastatytas  Drevernos šliuzas.

Lankupių šliuzas reguliavo vandens lygį kanale. Šliuzu buvo plukdomi sieliai, todėl kameros ilgis buvo ilgesnis, nei įprasta, maždaug 157 metrų ilgio. Jo galuose įrengti dveji 11 m. pločio varstomi metaliniai vartai. Kameros plotis buvo 25 m., grimzlė 1,25 m. Šliuzas yra naudojamas ir šiandien, per potvynius ir audras, taip išlyginant vandens skirtumus tarp kanalo ir Minijos. Lankupių šliuzas buvo perstatytas 1960–1961 m. Kanalo šlaitai ties Svencelės pelke daug žemesni, jame vandens lygis gali kilti tik apie 50 cm nuo įprasto lygio, todėl ir dabar per potvynius šliuzas vis dar naudojamas. Lankupių šliužo uždarymo procesas trunka apie 2 valandas. 
Vandens lygiui stebėti buvo įsteigtos keturios stotys, viena (pirmoji) 1870 m. Drevernoje, 1871 m. dvi Lankupiuose ir 1875 m. viena Smeltėje.

Kanalo prižiūrėtojas

Toje vietoje, kur Drevernos upė susijungia su kanalu, buvo įkurta valdiška sodyba, joje pradžioje buvo įsikūrusi muitinė, vėliau čia gyveno kanalo prižiūrėtojas. Kanalui tvarkyti buvo įsteigtos prižiūrėtojo pareigos. Jis su pora darbininkų turėjo prižiūrėti kanalą. Sodyboje buvo įrengtos dirbtuvės, lauke sudėtos medžiagos, reikalingos kanalo priežiūrai. Gyvenantys sodyboje laikė gyvulius ir paukščius. Buvo priskirtas ir motorlaivis „Viltis“. Prižiūrėtojo pareigas nuo 1925 m. ėjo Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus vyriausias sūnus Martynas Jankus (pagal seną paprotį pakrikštytas savo tėvo vardu). Šis aštuonerius metus 1912/1920 buvo atitarnavęs kaizerio kariuomenėje, tarnybos metu buvo sužeistas, teko ir prancūzų nelaisvėje apie keturis metus išbūti.

Čia M. Jankus gyveno su savo šeima. Kanalo prižiūrėtoju M. Jankus ištarnavo iki 1939 m. balandžio mėn., o kraštą užėmus Vokietijai, turtą perdavė šios šalies atstovams ir su motorlaiviu „Viltis“ išvyko Bitėnų link. Jis ir buvo paskutinis Karaliaus Vilhelmo kanalo prižiūrėtojas (beje, vienu metu jis ėjo ir Priekulės šaulių būrio vado pareigas). Kanalo prižiūrėtojo sodyba - dabartinė sodyba „Strykis“.

ve.lt


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar šelpiate benamius?