Vos dešimties netekusi mamos, prarado ir vaikystę

2018-06-24, Kalbėjosi Lijana JAGINTAVIČIENĖ

Laikas greitai bėga. Praėjo jau metai, kai Šilutės senelių globos vadovo vairą  perėmė jauna, energinga, nestokojanti idėjų ir itin nuoširdi jauna moteris – Evelina Balandė. Daug skausmingų akimirkų išgyvenusi moteris nesiguodžia ir nesiskundžia, o šypsosi ir šalia esantį užkrečia optimizmu. „Dažnai pagalvoju, kad mano gyvenimas klostosi taip, lyg viskas numatyta iš anksto“, - kalbėjo pašnekovė.

- Papasakokite apie save, savo šeimą.

- Gimiau ir augau kaime, galima sakyti, esu tikras kaimo vaikas. Nuo pat mažens dirbau visus laukų darbus, auginome nemažai gyvulių. Vasaromis nuolat važiuodavome uogauti, grybauti, šienauti. Kai man buvo 10 metų, netekome mamos, tada 5 vaikai likome našlaičiais. Galima sakyti, tuo laiku mano vaikystė ir baigėsi. Su diena turėjau išmokti gyventi suaugusiųjų gyvenimą, kadangi nebuvau mažiausia šeimoje, tad daugelį darbų reikėjo perimti ant savo pečių. Baigiau Šilutės turizmo ir buitinių paslaugų profesinę mokyklą, kur įgijau virėjos-padavėjos profesiją. Vėliau Šilutės suaugusiųjų mokymo centre įgijau vidurinį išsilavinimą. 2009 metais Klaipėdos universitete įgijau edukologijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir auklėtojo profesinę kvalifikaciją. Po kelerių metų baigiau karjeros projektavimo magistrantūros studijų programą ir įgijau magistro kvalifikacinį laipsnį, o 2013 metais Mykolo Romerio universitete įgijau socialinio darbuotojo kvalifikaciją. 

Neseniai netekome sesers ir tėvelio. Brolis ir sesuo visam laikui apsigyveno užsienyje, tačiau iš jų visada sulaukiu pagalbos ir paramos, kai tik man jos reikia. Auginu tris vaikus - dvi dukras ir sūnų.

- Kas lėmė, kad pasirinkote socialinį darbą dirbančio žmogaus kelią? Koks žmogus juo gali eiti?

- Dažnai pagalvoju, kad mano gyvenime viskas klostėsi taip, lyg viskas buvo numatyta iš anksto. Mano nuomone, socialinis darbas pasirinko mane, o ne aš jį. Nepradėjau šio darbo su diena, praėjus ne vieniems metams, drąsiai galiu sakyti, kad myliu savo darbą – darbą kartu su žmonėmis. Dirbti būtent su senyvo amžiaus žmonėmis tikrai gali ne kiekvienas, taip pat, kaip ir su vaikais. Praktikoje yra pasitaikę tokių žmonių, kurie įgiję socialinio darbuotojo kvalifikaciją,  negali dirbti šio darbo, jiems nemalonūs yra senyvo amžiaus žmonės, ir jie tai aiškiai įvardija. Be abejo, tai sunkus ir atsakingas darbas, reikia gerai išmanyti amžiaus krizes, psichologines jų problemas, dažnai tenka įsijausti į tų žmonių išgyvenimus.

- Kur ir ką dirbote iki  tapote direktore?

- Baigusi Šilutės turizmo ir paslaugų mokyklą, iš karto įsidarbinau A. Plikaitienės lietuviškų patiekalų kavinėje „Astra“. Ten pradirbau 5 metus. Gimus antrai dukrai, 2005 m., kai ji buvo nepilnai metukų, atėjau darbo ieškoti į Šilutės senelių globos namus. Tuometinė direktorė Danutė Valodskienė priėmė mane pusei etato į virtuvės darbuotojas, kadangi tuo metu turėjau tik virėjos profesinę kvalifikaciją. Visą laiką gerbiama direktorė Danutė mane skatino mokytis. Jos atkaklumo ir palaikymo dėka, įstojau į Klaipėdos universitetą, o vėliau ir Mykolo Romerio universitetą.  Šilutės senelių globos namuose dirbu jau lygiai 13 metų. Per šiuos metus dirbau virėjos, dietologės, socialinio darbuotojo padėjėjos, socialinės darbuotojos bei socialinio darbo padalinio vadovės pareigose. Per visą šį laikotarpį aš mažais žingsneliais ėjau į priekį vis daugiau ir daugiau pažindama, kas tai yra socialinis darbas su senjorais.

- Kodėl nusprendėte dalyvauti konkurse dėl Šilutės senelių globos namų direktorės pareigų? 

- Dirbdama šioje įstaigoje, niekada nebuvau pagalvojusi, kad galėčiau dirbti vadovo pareigose. Šis darbas atrodė be galo atsakingas ir sudėtingas. Konkurse nusprendžiau dalyvauti direktorės D. Valodskienės skatinama, kolektyvo palaikoma. Man pačiai tai buvo didžiulis gyvenimo iššūkis, kurį nutariau priimti ir išbandyti save. Tas laikotarpis, be abejo, buvo sudėtingas - praktinis darbas dažnai gerokai skiriasi nuo teorijos, teko nemažai naktų paaukoti įstatymų skaitymui, kadangi man geriausiai sekasi įsiminti rašant - tai beveik visus konkurso įstatymus persirašiau į sąsiuvinius. Pamenu, kai skelbė nugalėtojus, net nepatikėjau, kolegė manęs dar paklausė, ar supratai, kad laimėjai? Vadovo pareigas pradėjau eiti nuo 2017 metų vasario mėnesio.

- Akivaizdu, kad jūsų vadovaujamoje įstaigoje daug dėmesio skiriama ir klientams, ir darbuotojams. Atsirado daug naujų tradicijų. Papasakokite apie tai. Kas naujo „prigijo“, kai pradėjote dirbti?

- Taip, dedame daug pastangų, kad visiems gyventojams čia būtų gera gyventi, kuriame aplinką, artimą namų aplinkai, iškilus įvairioms konfliktinėmis situacijomis, renkamės visa komanda, tariamės ir ieškome efektyviausių būdų, kad viską išspręsti greitai ir taikiai. Kolektyvas susigyvenęs, dauguma dirba daug metų. Jie savo srities specialistai, puikiai išmanantys savo darbą. Atėjo nemažai ir naujų darbuotojų, kurios puikiai adaptavosi. Senosios tradicijos, tokios kaip gyventojų gimtadienių šventės, šv. Mišios įstaigoje, šv. Kūčių vakarienė, šv. Velykų šventės ir margučių dažymas liko tos pačios, o iš naujųjų pasitvirtino  Vasario 16 – osios, Kovo 8–osios ir kitų švenčių šventimas kartu. Tuomet renkamės visi prie arbatos ar kavos puodelio, dainuojame senjorų pamėgtas dainas. Pasitvirtino išvykos, planuojame nuvažiuoti prie jūros, į Kintus, Ventę.

- Kas būna maloniausia?

-.Maloniausia tai, kai gyventojai ir jų artimieji laimingi, džiaugiasi mūsų kolektyvu, darbuotojais. . Dažnai gyventojų artimieji ateina ir dėkoja už jų artimųjų priežiūrą. Be galo malonu, kai darbą taip vertina.

- O kokie sunkumai iškyla? Kas būna skaudžiausia?

- Dažniausiai iškylantys sunkumai - tai gyventojų, kurie gyvena viename kambaryje, nesutarimai,  charakterių nesutapimai. Skaudžių įvykių negaliu prisiminti, nes tiesiog nelaikau jų širdyje, galbūt, kol kas tokių skaudžių ir nenutiko.

- Kiekvienas senelis turi savo istoriją. Kaip jie patenka į jūsų įstaigą? Ar visus lanko artimieji? Ar būna tokių, kurie tik dėl savanaudiškų tikslų aplanko savo gimdytojus?

- Kiekvienas ateina su savo gyvenimo istorija ir gyvenimo patirtimi. Vieni seneliai atsiranda, kai jie tampa vieniši ir nebegali savimi pasirūpinti, kitų vaikai dėl objektyvių priežasčių negali prižiūrėti savo tėvų, t. y. turi savo šeimas, kurias turi išlaikyti, dirbti, gyvena užsienyje ir t. t. Paskutiniu metu patys seneliai labai domisi globos namais ir nori apsigyventi. Dauguma mūsų gyventojų yra vieniši, kitų vaikai nelanko dėl gyvenime patirtų nuoskaudų. Tačiau yra pavyzdinių vaikų, kurie nuolatos lanko savo tėvus, po kelis kartus į metus atvažiuoja iš kitos šalies, kad pabūtų su savo tėvais, skambina ir domisi, kaip jie laikosi.

- Papasakokite apie senelius – kokie jie?

-Visi mūsų gyventojai skirtingi, vieni išgyvenę karo ir pokario laikotarpius, kiti dirbę mokytojais. Yra ir tokių, kurie per visą gyvenimą nieko neužgyveno. Dauguma senjorų buvę eiliniai darbuotojai, namų šeimininkės ir t .t.

- Ko seneliai labiausiai nori?

- Labiausiai seneliai ilgisi ir nori matyti artimuosius. Jiems be galo svarbus dėmesys, bendravimas. Įstaigoje yra užimtumo laikas, kai specialistai kartu su seneliais žaidžia šachmatais, šaškėmis, kortomis, piešia, daro įvairius darbelius, dainuoja, geria kavą, arbatą, vaišinasi. Vyksta įvairios programos, vyksta spektakliai, vaikų pasirodymai, koncertai. Turim mažą bibliotekėlę, gyventojai mėgsta skaityti, užsakome ištisus metus mūsų rajono spaudą. Taip pat įstaigoje yra virtuvėlė gyventojams, kurioje jie gaminasi sau patiekalus, maldos kambarys, poilsio salė.

- Ką dar planuojate dar nuveikti savo įstaigoje?

- Dažnai mūsų planai atsiranda ekspromtu. Šiuo metu kaip tik baigėme atsinaujinti žaliąją aplinką - planuojame įsigyti iš rėmėjų didžiulę medinę pavėsinę seneliams, sukurti patrauklią aplinką poilsiui lauke. Kreipėmės į Šilutės rajono savivaldybės administraciją dėl apšvietimo pagerinimo įstaigos aplinkoje.

- Ar tenka pasidarbuoti ir po darbo valandų?

- Nedažnai, tačiau tenka.

- Jei eitų atsukti laiką atgal, pakeistumėte profesijos pasirinkimą?

- Jei trumpai atsakyti – laimė, džiaugsmas, jaudulys, pergyvenimas – viskas viename. Džiaugiuosi įstaigos komanda. Pasitaiko visko kaip ir šeimoje, tačiau apsikabiname, jei reikia atsiprašome ir einame į priekį. Jei eitų atsukti laiką atgal, profesijos nekeisčiau, esu tikra, kad einu man skirtu keliu.

- Jei turėtumėte burtų lazdelę, ką padarytumėte?

- Panaikinčiau tokius jausmus pasaulyje, kaip pyktis ir pavydas, dauguma žmonijos bėdų prasideda nuo šių jausmų.

- Daugelis dabar dejuoja, kad blogai gyventi, kad dėl visko kalta valdžia. Ką jūs manote?

- Sudėtingas klausimas, kiekvienoje situacijoje vis kitas atsakymas. Palyginus, kaip gyvena kitoje šalyje mano šeimos nariai, be abejo, daugelio dalykų mes negalime sau leisti. Kitų šalių senjorai keliauja po pasaulį ir pramogauja. Tačiau aš stengiuosi nekaltinti nei valdžios, nei dar kažko. Manau, kad ir mažais, mažais žingsneliais viskas eina geryn. Tikiuosi, ir ateityje taip bus.

- Ko palinkėsite skaitytojams?

- Daugiau atlaidumo ir tolerancijos vienas kitam, supratimo, kantrybės, atsigręžimo į tikrąsias gyvenimo vertybes, juk gyvename tik vieną kartą. Visiems linkiu visko, kas gera, nuoširdu.


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
Apklausa
Ar jums patinka rugpjūčio orai?